Tačiau viskas nebuvo rožėm klota, buvo neigiamų pasekmių...
Prasidėjo svarstymas mesti mokyklą ir važiuoti atgal namo. Atsirado daug negatyvių minčių, numečiau nemažai svorio. Dėl kiek per didelio darboholizmo, perfekcionizmo, to ,,arimo kaip jaučiui'' smarkiai sušlubavo sveikata, to pasėkmės bus jaučiamos, greičiausiai, dar ilgai. Tad tai puiki pamoka man, jog reikia nepersistengti, tausoti save, ilsėtis. Todėl nuoširdžiai patariu visiems, nepamirškite savęs.
Tad maždaug vienuoliktoje klasėje prižadėjau sau susimažinti veiklų skaičių, koncentruotis į vieną dalyką - siekti savo svajonės. Ar pavyko? Deja, ne. Toliau dar aktyviau liejausi į įvairias veiklas. Panašu, be jų būčiau uždusęs, o ypač be muzikos. Beje, tais metais vyko rotacija, turėjome rinktis naujas klases. O vos tik atėjęs į gimnaziją patikrinimus parašiau tragiškai, nepatekau į norimą klasę. Tad vėliau pasimokęs, paaugęs, pamatęs, ką iš tikrųjų reiškia dirbti, patekau tarp tų geriausiųjų. Ir dar sąrašo viršuje. Apsidžiaugiau, tikrai. Tais metais vis labiau pradėjo sektis. Su draugais dalyvaudavome konkursuose, mums sekdavosi puikiai, viename tapome respublikos nugalėtojais. Taip pat šiek tiek daugiau pasinėriau į chemiją, pradėjau daryti darbą. Jį pristatinėjau įvairiose konferencijose, projektuose, tuomet STEAM mokslų konkurse užėmiau trečiąją vietą, buvau apdovanotas švietimo ir mokslo ministerijos. Gavau mokyklos apdovanojimą ,,Metų gimnazistas''. Pagaliau ir mane išleido dalyvauti į olimpiadas, tuomet rajone laimėjau antras vietas meninio skaitymo konkurse ir chemijos olimpiadoje, trečią vietą biologijos. Panašu, viskas ėjo tinkama linkme. Vis dėlto dažnai pasėdavau sau abejonę mintyse, ar viską darau gerai ir teisingai. Gal tuo metu kiek trūko tikėjimo iš tėvų, mano svajonė jiems atrodė kaip utopija. Tačiau ko jau ko, bet užsispyrimo ir motyvacijos man dažniausiai netrūksta. Todėl taip judėjau ir toliau.
Dvyliktoje klasėje maksimaliai save verčiau koncentruotis tik į svajonę, neužsiimti pašalinėmis veiklomis. Pavyko? Kažkiek taip. Atsitraukiau nuo pačių nereikalingiausių dalykų (tik kelių, kitų veiklų vistiek nenorėjau apleisti).
Tada ir prasidėjo rimtas mokymasis. Konspektai pagal kiekvieną valstybinių brandos egzaminų programų punktą, tam tikrų dalykų kalimas, papildomas gilinimasis, savaitgaliai Vilniuje pas nusotabų biologijos korepetitorių (rašykite, parekomenduosiu!), brandos darbas kontaktuojant su įvairiais mokslininkais iš Lietuvos, važinėjimas į universitetus, daug praleistų valandų laboratorijose. Tada didžiausias įvertinimas man buvo trečia vieta Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso nacionaliniame etape.
Visada labai padėjo ir gelbėjo ir nuostabūs mokytojai, kurie ne tik pasilikdavo po pamokų paaiškinti įvairius dalykus, pamokyti, bet ir pakviesdavo jaukiam pokalbiui prie arbatos, kavos, leisdavo užsimiršti ar išsipasakoti. Taip pat labai atsipalaiduodavau ir meno mokykloje grodamas, muzika man buvo ir bus kaip oras. Mokslo metų pabaigoje surengiau savo rečitalį.
Nemažai buvo jau pasiekta, tačiau po kiekvieno apdovanojimo, dėl kurio buvo labai daug dirbta, neapimdavo didelė laimė. Tik vėliau tam tikras žmogus mane išmokė nebegyventi vien praeitimi ar ateitimi - gyventi šiandiena, šia minute, džiaugtis ja.
Ir taip nejučia atėjo ir valstybinių brandos egzaminų sesija, tuomet rezultatų paskelbimas ir išleistuvių šventė...