Penktadienio vakaras. Po ilgo laiko aš ir vėl rašau Jums. Matyt, vėl prisikaupė tiek, kad... Iš tikrųjų prisikaupdavo dažnai. Kartais ir per dieną. Bet nebūdavo momento sėsti ir parašyti. Dabar ir vėl galvoju, kodėl rašau? Išsipasakoti kam tikrai turiu, tiek psichologui (dar dažnai mums keliančiam baimę), tiek savo labai artimiems draugams.
Primenu Jums ir sau cituodamas: ,,Tai bus savotiška išpažintis apie jau nueitą kelią. Kaip iš taško A nuėjau į tašką B, vėliau į C ir panašiai. Kur, kaip, kada ir kodėl viską pradėjau, kritau, kėliausi, kilau. Papasakojęs apie praeitą etapą pereisiu prie dabartinio - sužinosite, ką studijuoju universitete, kur dirbu, apskritai, kuo užsiimu dabar. Tad šis, vadinkime, blog'as persikels į dabartį. Nes daugiausiai noriu Jums papasakoti apie universitetą (medicinos studijas), sanitaro darbą ir kelią, kurį pasirinkau.‘‘
Štai ir atkeliavom į dabartį ir į gyvenimo būdą, kurį pasirinkau. Beje, noriu padėkoti Jums ir pasakyti, jog smagu gauti itin lietuvių nemėgstamą ir nenaudojamą feedback‘ą, kuris paskatina kažką daryti toliau.
Bent jau prieš du mėnesius buvo tikrai ‘‘time of my life‘‘. Tai turbūt nebuvo čia ką ir pasakoti. Tačiau atkeliavau į duobę. Supratau, jog vis dėlto, greičiausiai, dar vis gyvenu nuo perdegimo iki perdegimo. Kiekvienas jis yra vis sunkesnis. Prieš grimztant į dar vieną ir norisi čia išlieti minčių. Dėl to pravers visa tai tiek taisant turinį, tiek klaidas paskaityti daug kartų pačiam ir pamatyti, kur reikėtų pristabdyti, taip pat parodyti Jums, kaip galima gyventi ir kaip to kartais namuose kartoti nerekomenduoju. Po baisiai ilgos įžangos pradėkime.
Nenuoširdumas. Neteisybė. Nesąmoningumas. Arogancija. Beveik kiekvienas pasakytų, kad iš esmės tai yra objektyviai negatyvūs ir blogi dalykai. Bet kiek daug žmonių kliaujasi jais. O kadangi skambinu iš savo varpinės, tikrai esu pasibaisėjęs, jog labai daug mano sutiktų medikų turi tokių bruožų, kaip nenuoširdumas ir arogancija. Aš dar nesuprantu, kaip ši profesija susijusi su šitomis savybėmis, bet... Ar (sakysiu MES) pasidarome tokie dėl sistemos spragų, ar dėl sugeriamo aplinkos negatyvo, ar dėl dar kažkokių priežasčių – kolkas nežinau. Klausiate, ar viskas tik blogai? Ne – be jokios abejonės, šalia turiu nuostabių pavyzdžių, kurie sunkiausiais momentais padeda išlikti. Tačiau, atrodo, tokiems žmonėms sunku ir jie kenčia.
Kur matau visas šias savybes? Savo darbuose, švietimo įstaigose. Pradėjau domėtis šiais dalykais kaip šiuolaikiniais reiškiniais. Pavyzdžiui, amerikiečių psichoterapeutai Fricas Perlsas ir Virdžinija Satir vadina nuoširdų bendravimą kongruentišku – kai žmogus atviras ir kalba apie tai, ką jaučia, mato, galvoja. Kuo didesnė dalis žmonių bendrauja kongruentiškai, tuo žmonija yra sveikesnė. Ar gi ne rodiklis, kad visgi ne ta kryptimi einame? Kita perskaityta mintis – filosofai po kaukėmis slepiasi nuolatos – dėl to, kad šiuolaikinėje visuomenėje (tokioje, kuri nepasižymi aukštu masiniu intelektu, tolerancija bei tarpusavio supratimu) lavinti protą, skleisti intelektualias idėjas yra rizikinga, nes dauguma atvejų liks tiesiog nesuprasti. O žmogus yra būtybė, kuri bijo būti nesuprasta.
Toliau – neteisybė – teisingų normų pažeidimas. Ypatingai darbe viską noriu daryti teisingai. Nes taip reikia. Nes taip ne veltui sugalvota. O dažniausiai mano kolegos nori viską apeiti, daryti ne taip, kaip reikia, pasilengvinti sau gyvenimą. O tada aš esu labai nepopuliarus ir blogas. Kodėl? Juk būtent šis neteisingumas yra visiškai objektyvus ir jis nėra tik mano matomas subjektyvus reiškinys...
Ir su tuo susisieja mūsų sąmoningumas. Šis reiškinys įdomus taip pat. Tai yra gebėjimas mąstyti racionaliai. Deja, man ypatingai gaila jaunų žmonių, kurie matydami neteisybę susitaiko su tuo ir praranda sąmoningumą. Buvo gražu universitete matyti šviečiančias jaunų žmonių akis ir sąmoningą protą. Tačiau problemos vis kaupiasi, kaupiasi, kaupiasi. Didžioji dauguma prie jų prisitaiko per kelis mėnesius arba metus ir pradeda visa tai laikyti norma. Ate, sąmone, stagnuojame ir konservuojamės. Man taip niekada nepavyks. Tiesą sakant, net ir nenoriu, kad pavyktų.
Lygiai taip pat man gaila kolegų darbe, kurie visiškai praranda sąmoningumą ir galiausiai pradeda gyventi absoliučiai iškreiptų formų gyvenimą. Gaila jaunųjų gydytojų, rezidentų, doktorantų, kurie bijo ir prisitaiko. Taip, čia yra daug niuansų, daug įtakingų žmonių, kurie galėtų padėti užbaigti karjerą dar jos nepradėjus.
Kaip gi gyvenu aš? O gi pasirinkau naujų idėjų skleidimą ir likimą dažnai būti nesuprastam. Pasirinkau gyventi nuoširdžiai, nes suprantu, kiek problemų išspręstų nuoširdumas. O kiek problemų net nekiltų...
Koks esi kitų akivaizdoje, kai esi nuoširdus, gyveni teisingą gyvenimą ir neprarandi sąmonės? Dažniausiai esi šiukšlė, į tave žiūrima kaip į didelę grėsmę. Tai nuolat įtraukia į blogiausias situacijas ir problemas.
Strėlės nuolat skraido iš visų pusių. Žinoma, pats pasirinkau tokį gyvenimo būdą – atmušti strėles, o ne kovoti su vidiniais demonais. Tačiau taip atisitiko, kad šiuo metu trūksta jėgų. Vienu metu atskrido per daug strėlių. Atrodo, gyvenau pakylėtą gyvenimą - pradėjau mylėti save, daugiau ilsėtis, tačiau... Tiesiog - kartais negali nereaguoti į žodžius, kuriuos išgirsti apie save – savanaudis, blogas žmogus. Ir tada galvoji, kodėl, kur? Nebandau pažeisti kitų interesų dėl savęs, gyvenau visiškai atsidavusį gyvenimą, dėl kurio labai labai nukentėjo sveikata. Išgirsti, jog viską pasiekei (suprantu, kad savo amžiaus pasiekiau, palyginus, nemažai, tą pasako visi asmenys, sakydami ,,VISKĄ pasiekei‘‘) per pažįstamus. Na, bet kaip gali ir, apskritai, AR PRIVALAI įrodyti žmonėms, kad visur gyvenime einu pats ir mane vertina už tai, koks esu. Su savo sprendimais esu itin nepopuliarus, bet tai populiarumą labai labai labai padidina. Ką aš noriu pasakyti - niekada nenustosiu matyti problemų, neprarasiu sąmonės, svarbiausia, neprarasiu savęs. Geriau jau pasitrauksiu. O to linkiu kiekvienam. Kad ir kaip bebūtų sunku.