Labas! Senokai čia lankiausi... Smagu, jog vėl skaitote.
Džiaugiuosi, jog priverčiau save parašyti naują tekstą. Dabar jaučiuosi prasmingai praleidęs laiką. Nėra tos didelės sąžinės graužaties dėl facebook'e, instagram'e ar šiaip bet kokiose interneto platybėse, ieškant informacijos, kaip apsimauti kelnes per galvą ir panašiai, iššvaistyto laiko, kurį turėjau skirti ruošimuisi egzaminui, o ypač biochemijos daliai, kurioje smarkiai užstrigau.
Ne, jūsų nepamiršau, visada norėjau rašyti, vis užsirašinėju savo mintis. Tačiau seniai čia lankiausi ir dėl laiko stokos. Mano gyvenime atsirado dar dvi svarbios ir atsakingos veiklos. Apie jas papasakosiu... kažkada. Dar ne dabar. Ne dabar, kai ir šį tekstą skaitys daug žmonių iš artimos aplinkos. Ne dabar, kai prasidėtų per daug diskusijų, o kažkam pavydo. Ir ne dabar, kai dar nemoku iki galo nekreipti dėmesio į tai. Juk mano KOLEGOS toliau dar labiau lauktų, kol man nepasiseks, o nepasisekus džiūgautų ir triumfuotų. Nes dabar žmonės (liūdna, tačiau labai jauni), o ypač mano labai konkurencingoje srityje, medicinoje, yra labai egoistiški (o, koks nuostabus bruožas į ateities gydytojo gražiųjų savybių puokštę!). Juk šiuo metu žmonėms visos mintys sukasi apie kitų gyvenimus, o ypač tokių baltų varnų. Bet apie tas naujas veiklas, egoizmą, mano kolegas, gydytojo savybes, baltas varnas ir aplinkinių nuomonę vėliau.
Apie kitą temą, kurią šiandien paliesiu, man jau ilgą laiką galvoje sukasi daug minčių. Kaip supratau, jums taip pat.
Tad po ilgos įžangos pereinu prie esmės - kaip supratote iš pavadinimo - kalbėsiu apie savo pagrindinį darbą.
Taigi, dirbu trečiojo lygio sveikatos priežiūros įstaigoje, universitetinėje ligoninėje. Mano pareigos - pagalbinis darbuotojas. Geriau jums žinomas kaip ''slaugutis'', slaugytojo padėjėjas ar sanitaras.
Ką aš čia veikiu? Apskritai, pagrindinė mano pareiga yra padėti slaugos personalui pacientų priežiūroje ir atlikti visus skyriaus valymo darbus. Kalbant tiksliau, prausiu, maudau pacientus, kloju lovas, keičiu rūbus, sauskelnes, patalynę, maitinu ligonius, kurie to negali padaryti patys, transportuoju juos į įvairius tyrimus, atlieku pasiuntinio funkciją, tvarkau mirusius pacientus, valau palatas, įvairias kito pobūdžio patalpas, tualetus.
Geras, žiauriai fainai? Jums turbūt neatrodo taip. Na, tačiau man tikrai fainai. Ir nors beveik metus dirbau skyriuje, iš kurio po budėjimo kartais kojas būdavo sunku išvilkti, atrodydavo, kad jau galva į priekį išveš... jausdavai prasmę kažkam padėjęs. Ir taip, šitą frazę turbūt jau esatę girdėję, tačiau, manau, iš aukštesnės kompetencijos ir kvalifikacijos personalo - slaugytojų ar gydytojų. Padėjai pavalgyti, nes žmogus to nesugebėjo, gražiai išvalei palatą, nuprausei, keitei sauskelnes, pagelbėjai nueiti į tualetą, paguodei, išklausei, nuraminai, padėjai rasti patogią poziciją gulėjimui paskutinę gyvenimo dieną - viskas tam, kad pacientas jaustų komfortą. Altruizmas? Taip, vienareikšmiškai. Bet ar ne toks turėtų būti medicinos personalas? Gili gili diskusija. *vieta pamąstymui
Tačiau taip pat noriu papasakoti apie įvairias nuviliančias bei motyvuojančias situacijas.
Būdamas dar jaunas ir naivus nesitikėjau, kad ligoninėje visapusišką pagalbinio personalo priežiūrą turi išsireikalauti. Patys suprantate, kuo. Na, taip, gyveni ir mokaisi, pamačiau realybę. Ir ji yra tokia. Man kolegė sugeba pasakyti, koks pacientas buvo geras klientas - ji jau baigia supurkšti trečius kvepalus. Aš nesugebu. Tokia paprasta situacija. *vieta pamąstymui.
Turbūt visi esate matę įsiutusias slaugytojas ar pagalbinius darbuotojus, aiškinančius pacientams, kur eiti. Tarkime, pacientas ieškojo kompiuterinės tomografijos tyrimo kabineto. Slaugytojos pirmas kontaktas buvo labai malonus:
-EINAT Į REGISTRATŪRĄ, - įbedusi akis į grindis, o pirštą į tolį tarė slaugytoja.
Žinoma, pacientas iš pirmo karto nesuprato, tad galite įsivaizduoti, kaip slaugytojai išskiemenuojant žodį RE-GIS-TRA-TŪ-RĄ sekėsi pasakyti tą patį sakinį.
Žinoma, pacientas nuėjo ne ta kryptimi, vėl nesusigaudė. O dabar jau tikrai galite tik įsivaizduoti, kaip slaugytojai sekėsi tvardytis. Visai nesisekė.
O dar dažnai mums patiems tenka apsilankyti vienoje vietoje, kurioje visada dirba labai gyvenime pervargusios moterytės. Žiūri rusišką filmą, gliaudo riešutus ir šaukia ant tavęs, kiek tik galėdama. Pyksta, kad sutrukdei jos laiką sau. Pyksta, kad apsilankei ten, nes tuo metu kažkam tos pagalbos labai reikia. Pyksta, kad ant stalo padėjai dokumentą, kurį ji turi pasirašyti ir atšauna ''PRAŠAU DAUGIAU NIEKO NEDĖTI ANT MANO STALO''. Ne mano charakteriui būna nusileisti, tad ko dar neišgirsti...
O tokiais momentais tikrai nesuprantu, kas šitoje įstaigoje iš tikrųjų serga? *vieta pamąstymui.
Koks žmonių požiūris į sanitarą? O ypač į tokį jauną sanitarą? Žinote tas situacijas, kai du senyvo amžiaus žmonės kalbasi prie pat tavęs, šnabždasi, įsivaizduoja, kad tu, stovėdamas visai šalia, nieko negirdi? Bet tik įsivaizduoja. Nuskambėjo frazė:
-A la dirba tokį darbą...
Neiškenčiau nepasiteisinęs, ką šiaip veikiu gyvenime, kodėl dirbu šį darbą. Požiūris pasikeitė kardinaliai - atsirado kažkokia galbūt netgi perdėta pagarba.
Būna visko. Bendraujama ir per daug nepagarbiai. Pavyzdžiui, siuntinėjama iš vienos vietos į kita, ''TU padaryk tą, padaryk aną''. Klausimai, tu čia studentauji ar čia tavo pastovus darbas? Atsakai, kad ne. Paklausia, kas tada už mokslus moka. Atsakai, kad nereikia. Priduria, kad, ai, tai tik atrodai tinginys, gerai mokaisi. Dar būtinai prideda, ''kiek uždirbi?''.
Galvojate, kad man netrūksta kantrybė? Trūksta. Bet užteko gal du kartus parodyti pacientui savo negatyvą, kad pajaustum kaltę išsiliejęs ant jo. Kuo jis dėtas?
Neorientuotas pacientas gali penkis kartus per naktį sujaukti visą lovą, prisidirbti, išsilupti kateterius, suplėšyti pampersą į skutelius, rėkti, šaukti, išvadinti tave visokiais žodžiais. Bet tu kenti ir viską supranti.
Apskritai, su kiekvienu pacientu turi rasti bendrą kalbą, su juo užsiimti, netingėti, rasti tam laiko. Man visada iškildavo klausimas, kodėl su pacientais, kurie būdavo prifiksuoti, aš susitvarkydavau? Nes aš bendraudavau su jais. Ir kas, kad tokį pacientą turi ne vieną. O kur dar keturiasdešimt kitų, kuriuos turi aptarnauti?
Būna visko. Tarkime, pacientė visą dieną viduriavo. Vėlai vakare sugalvojo suvalgyti silkės (iš tiesų protingas sprendimas). Kur atsidūrė silkė ir visi riebalai? Ant patalynės, tarp lovos rėmų, visų jos mechanizmų, ant grindų, spintelės. Atėjau, pamačiau, išsigandau. Pradėjau valyti... Ir tiesiog negalėjau nustoti juoktis. Niekaip. Kam pykti? Ligoniui to nereikia.
Būna visko. Sulauki labai daug pagyrų, jog dirbi tokį sunkų darbą, bet tai darai su šypsena, jog dirbi, kabiniesi į gyvenimą, jog viską darai kruopščiai, jog priežiūra būna nepriekaištinga. Deja, dažnai būni lyginamas su savo kolegomis. Dažnai išgirstu frazę ''būsi geras gydytojas''. Juokais pacientų būni pavadinamas ''ponu daktaru''. Ir nesvarbu, jog stovi su šluota rankose. Ir visa tai nuteikia gerai, leidžia patikėti žmogumi, leidžia suprasti, kad gali būti suprastas ir įvertintas. Ir tai didina empatijos lygį.
Labai linkėčiau kiekvienam mano bendraamžiui kolegai išbandyti tokį darbą ir pradėti nuo to visų vadinamo ''žemiausio lygmens''. Pamatysite, kiek jus ''kabina pagalba žmogui''.
Manau, kad pagalbinis personalas ir slaugytojai prisidėdami prie maksimalaus pacientų komforto su savo bendravimu, šypsenomis, malonumu prisideda prie sėkmingo sveikimo proceso.
Tikrai labai myliu šį darbą. Labai. Čia yra realių realiausia pagalba žmogui su jaučiamu dėkingumu. To atlikimas kruopščiai, tvarkingai pakylėja. Darbas būna labai nešvarus. Bet kažkas turi tai atlikti gerai. Šis darbas leidžia suprasti kiekvieno vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje. Šis darbas leidžia likti ant žemės. Man tai atvėrė humanitarinį požiūrį į mediciną.
Taip, nupasakotose situacijose prabyla mano jaunatviškas maksimalizmas, perfekcionizmas ir altruizmas. Tačiau aš dar tikiu žmogumi. Tikrai tikiu. Esu įsitikinęs, kad visada tikėsiu. Linkiu tikėti ir jums.