Ir taip nejučia atėjo valstybinių brandos egzaminų sesija, tuomet rezultatų paskelbimas ir išleistuvių šventė...
Per egzaminus jaučiausi gan ramiai. Visgi nemažai dirbau. Kaip ir daugelis abiturientų anksčiau ir dabar, prognozavau savo konkursinį balą, bandžiau jį susiskaičiuoti. (Nukrypimas į mokslo pusę, kam įdomu ir aktualu ------>) Turėjau jau visai nemažai sukaupęs. Už trečio laipsnio diplomą, gautą respublikoje, man pridėjo 0,5, o už puikiai įvertintą brandos darbą - 0,25 balo. Beje, brandos darbo pristatymo paklausyti gyvai atvyko dvi nacionalinio egzaminų centro darbuotojos. Po mano pristatymo jos priėjo susipažinti, prasitarė, jog matė mano darbą ir manė, kad jis per aukšto lygio - ,,greičiausiai ne pats dariau''. Bet pristatymo metu jos pamatė, kad puikiai suprantu tai, apie ką šneku, esu labai įsigilinęs, susidomėjęs. Ne pirmosios, tačiau palygino mano darbą su bet kokiu baigiamuoju bakalauriniu darbu.
Ką gi, artėja rezultatų paskelbimas, o aš pradėjau mėtytis ir abejoti. O TAI ODONTOLOGIJA AR MEDICINA? VILNIUS AR KAUNAS? ... Apskritai, BŪTI AR NEBŪTI? Kas mane pažįsta, žino, kad dažnai galiu remtis emocijom. Tad, pagalvojau, reikia truputį laiko ir pajausiu. Laikas bėga, artėja studijų programų sąrašo pateikimo terminas, o kaip nejaučiu, taip nejaučiu. Taigi, kas mane pažįsta, žino, jog esant kritinei situacijai (ir man tai suprantant), galiu tapti racionalus. Sėdėjau ant tikros karštosios kėdės, todėl taip prasidėjo pliusų ir minusų vakarai.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto sistema paremta mokymusi ciklais, Vilniaus universiteto - sesijomis. Mano požiūriu odontologija - žavus mechaninis darbas, amatas, jame ne tiek daug bendravimo su pacientais (o iš savo patirties žinau, jei odontologai bendrauja - pacientui būna ganėtinai sunku kažką atsakyti, iš šalies tai atrodo tikrai juokingai). Taip pat dirbant praleidžiama daug laiko sėdint, o stuburas, deja, nėra mano stiprioji pusė. Medicina - platu, daug specializacijos galimybių, ne tik burna, o nosis, gerklė, plaučiai, širdis, inkstai, kaulai skrandis, yra labai daug bendravimo su pacientais. Taigi, lyg ir pradėjau galvoti apie mediciną. Tuomet pradėjęs dirbti supratau, kad neklydau. Bet apie tai dar išgirsite.
Na, poilsiaujant Šventojoje sulaukiau VBE rezultatų. Biologija - 90 balų, puiku, tačiau perfekcionizmas leido nusivilti savimi. Bet lygiai taip pat eilinį kartą nuvylė ir NEC ekspertų pateiktos vertinimo instrukcijos. Lietuvių kalba. - 84 balai, ten ėjau gauti šimtuko, bent jau visai nuoširdžiai tikėjau. Bet egzamino diena tikrai nebuvo man palanki. Et, nepavyko, ką padarysi, neblogai ir taip, aišku, perfekcionizmas ir čia padėjo patirti nusivylimą. Tačiau mano darbą iš naujo įvertino dvi VBE vertintojos, abi parašė po 91 balą. Pateikiau apeliaciją - rezultatas liko toks pats. Na, žinome, jog NEC ir taip gerų įvertinimų keisti nemėgsta. Anglų kalba - 86 balai, o ten tai šokinėjau iš laimės, nes į gimnaziją atėjau su tikrai broken english. Chemija - 84 balai, nusivylimas. Tačiau iki egzamino daug ir intensyviai mokiausi. Deja, per daug, turėjau daugiau pagalvoti apie poilsį. Na, matematika... išlaikyta. Šiaip visada prajuokina. Pasakykit žmonėms, kurie mane pažįsta derinį Laurynas ir matematika arba skaičių 38 - visi netruks prapliupti juokais.
Išleistuvių šventėje sakiau kalbą, tam tikromis mintimis apie šį gyvenimo etapą norėčiau pasidalinti ir čia. Mokykloje praleista ne tiek ir mažai laiko, čia prasidėdavo diena, kartais ir pasibaigdavo. Kiekvienas rinkosi, kokiu nori būti - tokiu, kuris tuščiai leidžia dienas arba tokiu, kuris naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis, ieško raktų nuo įvairių naujų durų, kuris tada, kai, atrodo, galimybių nėra, padaro viską, kad jas sukurtų. Aš buvau tas, kuris stengėsi pasiimti viską, todėl mokyklos metus (nepaisant visų nuolydžių) atsiminsiu kaip labai gražų laiką. Išbandžiau tikrai labai daug! Kaip sakiau, atėjus laikui supratau, kad visko veikti negaliu, todėl kai kur tiesiog sukaupiau tas geriausias patirtis ir sustojau. Bet visada žinojau, kur nesustosiu - muzika eis šalia manęs ir liks širdyje šalia visų svajonių ir tikslų. Mokykoje mokėmės ne tik akademinių dalykų. Čia mokėmės gyvenimo. Čia galėjome rasti autoritetus arba, priešingai, žmones, kurie yra puikūs pavyzdžiai tokių asmenybių, kokiomis nenorime būti. Čia suprasta, kas yra TIKRAS draugas, o ne minia pažįstamų. Čia galėjome suprasti savo vertę įgauti pasitikėjimo, tobulėti. Dirbantys mokytojai - nerealūs specialistai, kai kurie spėję tapti ir draugais, kurių niekada nepamiršiu.
Taigi, keturių metų kelionė atrodė maždaug taip. Tačiau kituose įrašuose dar užsikabinsiu už kelių šios trijų dalių istorijos vietų ir papasakosiu daugiau.