Įžangoje noriu pasakyti, jog džiaugiuosi tikrai anksti supratęs, kokia yra mano misija čia, žemėje. Dabar jauniems žmonėms, dažnai patiriantiems spaudimą iš tėvų, švietimo sistemos, yra labai sunku. Tad visiems labai linkiu ieškoti savęs ir, galų gale, atrasti.
Kaip jau minėjau, po aštuonių klasių supratau, kad mano pašaukimas yra padėti žmonėms, todėl žinojau, ko sieksiu. Kaip ir tapo aišku, jog muzikantu nebebūsiu. Tačiau taip mylėjau muziką, jog jau tada supratau, jog ji visada eis šalia.
Taigi, muzika šalia manęs atsirado dar mokantis pradinėje mokykloje, antroje ar trečioje klasėje. Kiekvienais metais iš mūsų kaimo atsirasdavo bent pora žmonių, kurie pradėdavo lankyti meno mokyklą. Ten jau metus mokėsi mano sesuo, tad pasitarę su tėvais nusprendėme, kad kartu lankysiu ir aš (nepamenu, kiek ten sprendžiau aš, o kiek tėvai, tačiau, manau, norą tikrai išreiškiau).
Pamokos vykdavo toje gimnazijoje, kurioje aš labai nenorėjau mokytis. Važiuodavome ten du kartus per savaitę. Mokėmės solfedžio, muzikos rašto, grojimo, dainavimo. Nebuvo lengva - aštuntą valandą prasidėdavo pamokos mokykloje, pasibaigdavo apie 13-14 val., tuomet laukdavome mokyklinio autobuso, su kuriuo vykdavome į meno mokyklą. Jei būdavo galimybė nusigauti iki namų - persirengdavome, pavalgydavome, pasidėdavome kuprines su sunkiomis knygomis. Tačiau dažniausiai už tėvų duotus penkis litus nusipirkdavome valgyti ir bibliotekoje ar lauke laukdavome autobuso. Kompanija buvo smagi - vienas kitą palaikydavome, labai labai daug prisijuokdavome, visą laiką iki ašarų...
Kartais namo parveždavo draugų tėvai, kartais mano tėvai - visada kooperuodavomės. Vakare grįžęs namo greit pavalgydavau, padarydavau namų darbus, tuomet mokydavausi groti. Tad taip ir prabėgdavo tos dienos bei vakarai. Labai nemėgdavau į pamokas ateiti nepasiruošęs ir gėdingai bei nedrąsiai vos ne vos pralementi tuos žodžius ''nespėjau išmokti''.
Gan kruopščiai mokydavausi solfedį, man jis patiko - įvairūs diktantai, intervalų atpažinimai, dirigavimas, gamų dainavimas, teoriniai muzikos rašymo dalykai. Jei būdavome labai pavargę, mus suprasdavo, tuomet užsimerkdavome ir klausydavomės Čiurlionio ''Jūros'' ir mokytojos pasakojimo, kuris padėdavo atsipalaiduoti, nusiraminti, įsivaizduoti, kad tuo metu tikrai esi prie jūros. Jei norėdavome, mokytoja atsisėsdavo prie pianino ir dainuodavome kažką nestandartinio, crazy.
Patiko ir groti pianinu - tai darydavau atsakingai, manau, mokytojai tai pastebėdavo, kartais veždavo groti į festivalius ar konkursus, visada grodavau per mokyklos koncertus.
Labai patiko ir dainuoti - iš pradžių jaunučių chore, kurio vadovė buvo ta pati solfedžio bei muzikos istorijos mokytoja Jolita. O vėliau ir jaunių - ten buvo labai smagu. Turėjome labai šaunią mokytoją Laimą - ji išrinkdavo puikų repertuarą, visi ją mėgo. Deja, atėjo metas, kada ji atsisakė dirbti, buvo labai liūdna, dar prisimenu, kaip maldavome, jog neišeitų. Na, atėjo naujas mokytojas. Viskas buvo gerai, tačiau kai supyko, jog juokiausi (nuo mažens mane pradinių klasių mokytoja praminė juokų maišeliu, iki šiol nelabai kas pasikeitė) ir nedainavau, pasidarė nelinksma. Po pamokos pasistatė mane ir paprašė, kad padainuočiau - visiškai nepataikiau į natą. Pasirodo, vyko balso mutacija. Tuo metu buvo sunku. Įvyko tokia krizė, jog norėjau mesti (kas lanko ar lankė meno mokyklą žino, jog visada ateina toks laikas, kada norisi viską mesti). Tačiau visi skatino pabaigti, viena mokytoja net pasisiūlė sumokėti už likusius mokslus.
Su chorais vykdavome į dainų šventes, konkursus, festivalius. Laikas, praleistas ten, buvo nerealus. Planuodavome išvykas į filharmoniją, ten klausydavomės orkestrinės muzikos. Kartą lankėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau atėjo diena, kai baigėme meno mokyklą. O, kiek nostalgijos buvo...
Tuomet išėjau mokytis į Kaišiadoris. Grįždavęs į kaimą pasimokydavau groti vargonais, to mane mokė ta pati mano mokytoja Jolita.
Pradėjau lankyti modernaus folkloro studiją mokykloje, tačiau ten neužsibuvau, perkusijos man neužteko. Mama užmetė mintį, o kodėl vėl nepradėjus lankyti meno mokyklos? Tikrai, pagalvojau, kodėl gi ne? Ir taip radau violončelės programą. Kaip minėjau, klausėmės įvairios orkestrinės muzikos, visur, kur tik buvome, mano akys būdavo įbestos į violončeles. Man tai atrodė toks kosminis, žavus, paslaptingas ir be galo sudėtingas instrumentas. Ir tada jis man tapo pasiekiamas - man užteko ryžto pradėti mokytis groti ja. Ir tiesą sakant, per daugiau nei tris metus pavyko padaryti tikrai daug, tada surengiau savo rečitalį.
Tuomet man parašė mano buvusi mokytoja Laima. Ji pasiūlė prisijungti prie Kaišiadorių miesto kamerinio mišraus choro. Ten dainavau iki tol, kol įstojau į universitetą.
Galiausiai, kaip DABAR aš susijęs su muzika? Galėdamas groju vargonais ir giedu mišiose, laidotuvėse, taip užsidirbdamas, pianinu groju savo malonumui, violončele Kaišiadorių meno mokyklos simfoniniame orkestre, kartais talkinu dainuoti Kaišiadorių miesto chorui, dainuoju Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akademiniame chore.
Ką man reiškia muzika? Tai yra pats nuostabiausias hobis, geriausias būdas atsipalaiduoti, pajusti vidinę pilnatvę, nusiraminti, kartais susijaudinti. Su muzika aš esu laimingas. Manau, jog mokytojai tikėjosi, kad toliau tęsiu muzikos mokslus, jie mane labai skatindavo. Tačiau muzikos neapleidau, stengiuosi ir toliau tobulėti.
Labai gražu stebėti vaikus, skuodžiančius į meno mokyklą. Visiems tėvams siūlyčiau leisti vaikams mokytis muzikos, meno mokyklose jie neleidžia tuščiai laiko, tobulėja, tampa kultūringesni, jiems lengviau suformuojamos gyvenimo vertybės.
,,Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, valyti jas nuo melų, nedorybių, pavydų, neapykantos!''