Visada sakiau, kad mane į naują mokyklą vedė svajonė - šis pasirinkimas buvo plano dalis. Tiesą sakant, nežinau, kiek aš pats tada ta svajone, savimi ir savo jėgomis tikėjau. Tada dar tikrai neturėjau daug pasitikėjimo savimi. O galbūt labiausiai tikėjimo manimi trūko iš kitų. Dažniausiai girdėjau tik tokias replikas, kaip ,,tau nepavyks'', ,,neprisigalvok'', ,,nusileisk ant žemės'' ir panašiai. Bet surizikavau.
Ir taip, tie pirmieji metai buvo itin sunkūs (gal net ne pirmieji, o visi tie keturi, tačiau pasitenkinimo lygis vis kilo). Daugelis mano bendraklasių ir mokinių iš paralelinių klasių buvo jau pažįstami, o aš buvau visai vienas. Visiškai kita mokymosi aplinka, nauja gyvenamoji vieta, gan dideli, kaip tada atrodė, mokymosi krūviai, daug naujų žmonių. Visa tai kėlė labai daug streso. Bet tas sunkias akimirkas kažkaip iškentėjau. Tuomet laikui bėgant sulaukdavau įvairių pagyrimų, paskatinimų iš sutiktų žmonių. Bet iš pradžių patirdavau atmetimo reakciją, tų pagyrų labai nepriimdavau, tiesiog labai kukliai nusišypsodavau. Tad tiesiog toliau kruopščiai, atsakingai ir daug dirbau.
Pradėjau savarankiškai groti ir giedoti mišiose. Sulaukiau ir pirmų išėjimų muzikuoti į sceną su visiškai sau nauju instrumentu, violončele. Tačiau visada patirdavau nusivylimą, jog per daug stresuodavau, prakaituodavo delnai, drebėdavo ranka, vedanti stryką per stygas, būdavau labai susikaustęs, drebėdavo balsas ir, apskritai, viskas būdavo ne taip, kaip įsivaizduodavau ir tikėdavaus. Tad jokie komplimentai iš mokytojos, žiūrovų nepadėdavo pasijusti geriau. Tačiau kuo daugiau grodavau žmonėms, tuo labiau pasitikėdavau savimi. Tuomet nusišypsodavo sėkmė konkursuose, pradėjau daugiau pasiekti kitose veiklose, vesdavau įvairius renginius, bendraudavau su daugeliu žmonių, vasaromis eidavau į darbo pokalbius, stengdavausi sukurti kuo geresnį savo gyvenimo aprašymą. Geri žodžiai skambėjo ir toliau. Tuomet pradėjau daugiau įsiklausyti į juos. Pajaučiau jų tikėjimą manimi, pradėjau pats tikėti savimi.
Apskritai, kaip žmogus, dažnai galiu jaustis neįvertintas. Paradoksalu, bet atėjo metas, kai pradėjau jaustis per daug įvertinamas. Galėjau dažnai pamatyti save laikraštyje, išgirsti žmones, kalbančius apie mane. Tačiau tai leido pajusti, ko esu vertas. Tai parodė, kad dėjau didžiules pastangas. Ir dabar galiu ne tik kukliai nusišypsoti, bet ir sutikti. Taip, stengiuosi, siekiu, nes labai noriu ir motyvacijos netrūksta.
Taigi, tikėjimas yra labai didelė jėga. Man jo trūko, tačiau užsispyrimas neleido pasiduoti. Be abejo, kai kiti tiki tavimi ir pats tiki savimi, būna lengviau.
Kai pasitiki savimi - gyveni harmoningai, jauti pasitenkinimą.
,,Pasitikėjimas savimi atspindi mūsų požiūrį į save, tai, ką galvojame apie save, kokią vertę ir savybes sau priskiriame ir kaip jaučiamės. Tai besąlygiškas savęs priėmimas, pagarba ir meilė sau tokiam, koks esi, savo unikalumo supratimas ir priėmimas.''
Ir dar... kai iškyla klausimas, kodėl aukštai keliame kartelę, kai, atrodo, šansų labai nedaug, kodėl tiesiog nepasiduodame, juk būtų daug lengviau, reikia prisiminti, jog lengvume nėra pasitenkinimo.